Apmaudu, kad kalbėdami apie vėžį ir gyvenimą su juo ar po jo, dažnai apeiname seksualinio gyvenimo temą. Atrodo, lyg ši tema mūsų visuomenėje būtų tabu.
Pirmiausia, turiu pastebėti, kad vėžio paliesti žmonės nenoriai kalba apie savo partneriu, apie savo intymų gyvenimą. Ir tai suprantama. Santykiai su partneriu, lytinis poros gyvenimas yra labai asmeninis klausimas. Tik ilgesnio pokalbio metu nereta moteris atsiveria ir išsako savo nuogąstavimus.
Moteris mano, kad dėl vėžio ligos ir gydymo ji gali tapti mažiau patraukli savo vyrui, gali nukentėti jų seksualinis gyvenimas. Tai labiau priklauso ne tiek nuo amžiaus, kiek nuo situacijos ar nuo individualaus požiūrio.
Imkime situacijas, kai moteriai operacijos metu pašalinama krūtis arba dėl gydymo ji netenka plaukų. Pirmoje vietoje moterims yra pati liga, jos gydymas, progresavimo grėsmė. Kartu iš karto kyla suprantamas nerimas: kaip aš atrodysiu, ar man nuslinks plaukai, ar galėsiu nusirengti prie savo vyro, ar galėsiu maudytis ir kt.
Šiuos klausimus visada paliečiu, bendraudama su paciente. Patikinu, kad jai plaukai ataugs, dažnai dar stipresni, o tam laikotarpiui, kai bus nuslinkę, reikia iš anksto įsigyti peruką, skarelę ar dailų galvos apdangalą.
O krūtį bus galima atstatyti išoriniu ar vidiniu protezu. Svarbiausia yra moters emocinė savijauta. Moteris išlieka moterimi net ir sunkiose situacijose. Natūralu yra rūpintis savo išvaizda, nepasiduoti ligai. Domėjimasis savo išvaizda paprastai rodo geresnę ligos įveiką.
Kai ginekologinių operacijų metu išoperuojami reprodukciniai organai, moterys dažnai tai išgyvena kaip moteriškumo praradimą. Nors išoriškai po operacijos nesimato jokių pokyčių, bet viduje moteris gali jaustis nepilnaverte. Labai svarbu, kad gydytojas suvoktų šį moters jausmą. Moteriai padėtų pokalbiai prieš operaciją, detaliai aptariant operaciją ir jos pasekmes. Taip pat patikinimas, kad ji toliau galės gyventi lytinį gyvenimą, nes operacijos metu būna suformuojama makštis. Po operacijos padeda tolesnės ginekologo, kai kada - ir psichologo ar seksologo konsultacijos.
O vyrai neretai skaudžiai išgyvena, kai operacijos metu dėl vėžio pašalinama prostata. Jie pasijunta pasikeitę, lyg netekę vyriškumo. Konsultuodama, visada pabrėžiu, kad po operacijos jų seksualumas išliks. Jei atsirastų lytinio gyvenimo problemų, jas galima spręsti vaistų pagalba. Rekomenduoju pasikonsultuoti su seksologu.
Labai dažna ir situacija, kai partneris nežino kaip elgtis, kai artimas žmogus serga vėžio liga ir po operacijos ar chemoterapinio gydymo prastai jaučiasi. Vyrai dažnai bijo pasirodyti grubūs, nenori įžeisti partnerės. Pagrindinė išeitis yra atviras poros bendravimas tiek apie savo jausmus, tiek seksualiniais klausimais.
Kalbėti apie seksualinio potraukio ar seksualinio pasitenkinimo praradimą mūsų visuomenėje yra tarsi tabu. Manau, kad labai svarbu sugebėti tai pripažinti sau ir pasisakyti partneriui, o jei reikia - išdrįsti kreiptis pagalbos. Žinau ne vieną atvejį, kai po vėžio ligos gydymo moters santykiai su partneriu, įskaitant ir seksualinius, išliko geri ar net tapo geresni.
Autorė Dr. Giedrė Bulotienė, VU Onkologijos instituto gydytoja psichiatrė psichoterapeutė