0

daiva2.jpgKai ligoninėje išgirdau savo diagnozę – išsėtinė sklerozė – kurį laiką save ir kitus raminau tokiu sakiniu „na ne vėžys gi, ko čia pergyventi, gyvensiu“. Ir štai neseniai vienoje knygoje perskaičiau tokią mintį, kad niekuomet nereikia garsiai pareikšti po kokio sunkesnio išgyvenimo, kad dabar tai jau manęs niekas neišgąsdins, esu čia visko matęs ir t. t. Taip sakantiems po to Kažkas ten viršuje duoda tokį išbandymą, kad tenka atsisakyti savo žodžių...

Kovo viduryje iš manęs Kažkas irgi juokėsi, kad odos gydytojas pasakė, kad mano vienas labai jau juodas apgamas ant kojos yra piktas ir jį reikės šalinti. Kai jį pašalins, tada jį ištirs ir pasakys, koks jis buvo. Gydytojo paklausiau „o negalima būtų dabar kad ir kraujo kokio paimti ir pasakyti, ką tas apgamas spėjo nuveikti mano organizme?“ Gydytojas Sidorovas šyptelėjo „jeigu būtų taip lengva, niekas nesirgtų vėžiu. Iš kraujo tyrimo tokių dalykų nepamatysi“. Teko savaitę laukti apgamo šalinimo operacijos, o paskui buvo pati ilgiausia mano gyvenime savaitė, kai laukiau atsakymo, „ant kiek“ piktas mano apgamas. 

Turiu prisipažinti, kad gerokai supanikavau. Ir jau nevaidinau didvyrės, kad čia aukštai pakelta galva ištversiu ir tokį išbandymą, dar ne tokių dalykų tipo mačiau... Kad, žinokit, ne. Žodis „vėžys“ kažkaip atima bet kokią stiprybę. Dar prisiminiau viską, ką žinau apie odos vėžį, bendrai apie vėžį. Prisiminiau kažkokį serialą apie moterį, kuriai diagnozavo odos vėžį ir jai liko gyventi tik pusė metų... Žodžiu, zaparas buvo šimtaprocentinis. 

Jau neklausiau, kodėl man. Puikiai suvokiu, kad šiais laikais gauti diagnozę vėžys – tai čia nieko asmeniško, bet kam gali taip nutikti, tokioje šalyje gyvename (per pastarąjį dešimtmetį pas mus sergamumas vėžiu padidėjo dvigubai), tokiu oru kvėpuojame, tokioje planetoje gyvename. Dar mokame savo sveikatos sąskaita už Černobylio atominės elektrinės avariją, dabar gavome Japonijos radioaktyvių debesėlių, o mūsų šalies politikai sako "pas mus stabiliausia, atominę statysim“, dar šalia rusai ir baltarusai statosi. Tie, kurie nemirs nuo vėžio, gal mutuos į kokią naują žmonių rasę... 

Galbūt ir vertėtų viduje pamąstyti, ką galima būtų nuveikti naudingo per likusį tau laiką, bet kad labai darosi savęs gaila ir nieko produktyvaus nesumąsčiau... 

Tądien, kai turėjau skambinti gydytojui sužinoti tyrimo rezultatus, kažkaip buvo keistai ramu. Gal jau perdegiau ar susitaikiau? Nors prieš tai pasakiau sau, kad neturėsiu jėgų išgirsti telefonu blogos diagnozės, geriau sužinosiu, kas man, kai dar po kelių dienų išiminės siūlus. Bet paskambinau. Mediciniškai tas apgamas buvo pavadintas atipiniu, tai reiškia jis buvo priešvėžinis, jį išpjovus, visas piktumas ir pasišalino. Valio! 

Po keturių mėnesių turėsiu užsukti pas gydytoją, kad jis stebėtų mane, nes priklausau padidintai rizikos grupei. Galbūt antrą kartą nebus taip baisu. 

Kas ten buvo blogai su tuo mano apgamu? Jis buvo ant blauzdos, iš nugaros pusės - tai dažniausia vieta, kur moterims atsiranda odos vėžys. Esu šviesios odos, turiu nedaug apgamų, kurie yra šviesiai rudos spalvos, o šitas buvo labai tamsus, netgi sakyčiau juodas. Visa laimė, kad aš jį anksti pamačiau, jis buvo dar mažiukas, nespėjo jo piktumas pasklisti į kraują ir iškeliauti į organizmo platybes. 

Po kelių mėnesių prasidės deginimosi sezonas, suraskit pusvalandį savo gyvenime, savo vienoje dienoje, nueikite pas dermatologą ir tegul jis apžiūri jūsų apgamus. Nes kai tas mažas taškelis paskui kėsinsis į jūsų gyvenimą, beliks kaltinti tik save...

 

Žurnalistė Ieva
blog'o „Ievos nuomonė“ autorė
ievosnuomone.lt

 

Rašyti komentarą


Security code  

2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis