6

Daugiau nei 14 metų su vėžio diagnoze gyvenanti moteris prieš trejus metus šventė savo antrąjį gimimą. Atsinaujinusi liga jai driokstelėjo visu smarkumu - ketvirta stadija. Po nesėkmingo gydymo Asta ėmė varstyti žinomų Lietuvoje specialistų duris, tačiau visi tęsti gydymą atsisakė.  

Mąstydama apie tai, kokias norėtų matyti savo laidotuves, dėliodama paliekamus daiktus, ji visgi nusprendė, kad paskutines gyvenimo dienas nenorėtų praleisti gilioje neviltyje. Galbūt jos atkaklumas įtikino gydytojus, kurie ryžosi itin sudėtingam vėžio gydymo būdui. Ir stebuklas įvyko.

Kai buvo pastebėta atsinaujinusi liga, jau buvo per vėlu

Jau daugiau nei trejus metus nuo tos dienos, kai jos medicininėje kortelėje buvo įrašyta frazė „joks specifinis gydymas negalimas, rekomenduojamas tik simptominis gydymas", gyvenanti moteris tikina, kad akistatoje su mirtimi vilties išgyventi yra visada. Kol žmogus tikės tuo ir nesiliaus kovojęs už save net tada, kai medikai nuleidžia rankas, tol jis turės šansą. 

Astos ligos istorija prasidėjo nuo akies melanomos diagnozės. Bene didžiausias smūgis 30 metų moteriai buvo žinia, kad teks pašalinti akį. 

„To nemalonaus diskomforto neatsikračiau iki šiol, kadangi visą gyvenimą ne tik turiu slėpti, kad sirgau vėžiu, bet dar ir kažkaip maskuotis. Gal tai ir pavyksta - žmonės manęs nieko neklausinėja", - atviravo pašnekovė. 

Operacija tuomet padėjo. Iš pradžių moteris kasmet turėdavo profilaktiškai tikrintis, tačiau pasikeitus medicinos politikai ji buvo palikta ramybėje. Nežinia, kiek vėžiu sergančių žmonių tapo šio taupymo aukomis. 

„2007-aisiais man jau buvo labai blogai - baisus nuovargis, silpnumas ir neaišku, kas virškinimo sistemoje darosi. Tačiau šeimos gydytojai nelabai paiso tokių dalykų - padaro bendrą kraujo tyrimą, o pamatę, kad jis normalus, visas ligas „nurašo" nervams. Vėliau visiškai dėl kitos ligos buvau paguldyta į ligoninę, kur man padarė kepenų ir inkstų echoskopiją. Gydytojas pernelyg nesirūpindamas, kaip šią žinią priimsiu, tiesiai šviesiai išrėžė - kepenyse vėžio metastazės, o inkste - didžiausias auglys. Vėliau paaiškėjo, kad vėžys jau išsikerojęs iki ketvirtos stadijos", - pasakojo Asta. 

Moteris tikino niekada nepraradusi blaivaus ir proto ir žinojusi, kad šios akimirkos vis tiek kažkada sulauks. Juolab kad ligos pamiršti jai neleisdavo neleisdavo vaizdas veidrodyje. Tačiau kai išgirsti tokią žinią, ji vis tiek būna kaip perkūnas iš giedro dangaus. 

„Kurį laiką dar negalėjau tuo patikėti, o po to man buvo svarbiausia, kad gydytų. Labiausiai bijojau, kad man nepasakytų, jog nieko daugiau padaryti neįmanoma. Deja, gydymas nepavyko. Inkstas buvo pašalintas sėkmingai, tačiau metastazių kepenyse plitimo nepavyko sustabdyti. Tuomet pradėjau varstyti kitų ligoninių specialistų kabinetų duris, tačiau visi atsisakė mane gydyti - esą per daug rizikos ką nors daryti. Priežastis kiekvienas nurodydavo skirtingas. Taigi visi patarė grįžti į savo ligoninę ir dar kartą bandyti chemoterapiją - tik tam, kad bent ką nors daryčiau. Jokių vilčių man neteikė", - tuos baisius laikus iki šiol moteris prisimena su šiurpuliuku. 

Gydymo rizikos pabijoję medikai moterį išsiuntė ramiai numirti 

Anot jos, baisiausia, kad tokioje situacijoje esi paliktas visiškai vienas ir nežinai, nei kur kreiptis, nei ko griebtis. 

„Tikėjausi, kad atsisakę mane gydyti, medikai patars, į kurį kolegą kreiptis. Juk Lietuva maža ir tikrai visi žino, kokius gydymo būdus bando taikyti kiti. Tokių patarimų, deja, nesulaukiau. Gal jie taip savimi pasitiki, kad mano, jei jau jie nieko negali padaryti, niekas nebepadės", - pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo pašnekovė. 

Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centras buvo bene paskutinė įstaiga, į kurią ji kreipėsi. Būtent čia jos viltis ir vėl atgijo. 

„Žmogaus psichika iki galo niekada nesusitaiko su faktu, kad tu turi mirti. Teoriškai tarsi žinai, bet protas tos žinios nepriima. Žinoma, aš ruošiausi tam, mintyse apgalvojau, kaip norėčiau, kad tai būtų, apsitvarkiau daiktus, kai ką sunaikinau. Tačiau tuo pat metu aš ir negalėjau patikėti, kad jau teks išeiti. Turbūt taip žmonės ir išgyvena, nes kitaip išprotėtų", - tuometinę savijautą prisiminė Asta. 

Medikai stengėsi būti diplomatiški - nei teikė vilčių, nei neteikė, kalbėjo apie tai, kad dabar kiti laikai nei prieš 14 metų, medicina pažengusi. Pati Asta prisipažįsta jokių stebuklų nesitikėjusi, tačiau sau pasakiusi: „Esu dabar tokioje padėtyje, kurios pakeisti negaliu, todėl reikia daryti viską, kas įmanoma, ir tiek". 

Anot minėto centro Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėjos prof. Birutės Braziūnienės, ligonė buvo aptarta onkologų, radiologų ir chirurgų konsiliume, kurio metu nuspręsta, kad metastazių kepenyse šiuo metu operuoti neįmanoma, todėl pirmiausiai buvo pasirinktas ypatingas ir itin sudėtingas gydymo būdas - intraarterinė chemoterapija. Jos metu chemoterapiniai medikamentai ne sulašinami į kraują, o suleidžiami tiesiai į kepenis - per kepenų kraujagysles. 

„Palyginus su įprastine, ši terapija mažiau toksiška visam organizmui ir daug efektyviau veikia metastazes. Tačiau šį metodą įmanoma taikyti tik tuose centruose, kuriuose dirba įvairių sričių specialistų komandos, yra naujausia aparatūra, o gydytojai turi pakankamai patirties su ja dirbti. Vien onkologų čia neužtenka", - teigė medikė. 

Po keturių vis dėlto labai varginančių chemoterapijos kursų, kai po kelias dienas iš eilės kraujagyslių chirurgas tiesiai per kateterius į kepenų arteriją leido 3 chemopreparatus, kūno kompiuterinė tomografija parodė, kad metastazės sumažėjo. Tuomet darbo jau galėjo imtis pilvo chirurgai, kurie iš kepenų pašalino visas matomas metastazes. 

Operacija buvo atlikta 2008 m. Praėjusių ir šių metų radiologiniai tyrimai neparodė jokių naujų metastazių. 

„Moteris su vėžio diagnoze gyva jau 14 metų, o su 4-tos ligos stadija - 3 metus. Liga, pritaikius keletą sudėtingų gydymo metodų, tampa kontroliuojama", - džiaugėsi B. Brasiūnienė medicinos laimėjimais, padėjusiais moteriai padovanoti papildomus gyvenimo metus. 

Moteris atsargiai vėl mąsto apie ateitį 

Asta žino - jei šie gydytojai taip pat nebūtų panorę prisiimti riziką, susijusią su nesėkminga gydymo baigtimi, jos jau greičiausiai gyvųjų tarpe nebūtų. Paklausta, ar jau planuojanti ateitį, moteris tikino atsigaunanti ir norinti vėl grįžti į normalų visuomenės gyvenimą - susirasti darbą, mėgiamą užsiėmimą. Mat jos padėtyje labai svarbu, kad liktų mažiau laiko būti su savimi, kad nerimastingos mintys neužplūstų. 

„Dabar gyvenu nesvarstydama, kiek man liko laiko, nes to niekas ir nežino. Tačiau kiekvieni metai man teikia vilčių, kad atsiras naujos technologijos, kurios padės. Medicina į priekį juda didžiuliais žingsniais. Todėl patariu žmonėms - jeigu norite gyventi, būtinai kovokite. Net jei šiuo metu atrodo, kad gyventi nebesinori, pagalvokite apie tai, kad galbūt po mėnesio jau norėsite, bet jei nieko nedarysite dabar, tada jau gali būti vėlu. Kad vėliau netektų gailėtis, reikia viską daryti iki galo, kas tik įmanoma", - įsitikinusi pašnekovė. 

Moteris prisipažįsta, kad iki šiol jai kartais tenka griebtis raminamųjų vaistų. Mat psichika turi ribas, kiek ji gali atlaikyti įtampos. 

„Pagaliau kai nežinai, kiek tau liko gyventi, nesinori tas dienas praleisti giliame liūdesyje. Į pasaulį norisi žiūrėti gražesnėmis spalvomis. Beje, žmonės į ligą reaguoja labai skirtingai. Ne vienas susirgęs atranda gyvenimą ir pradeda džiaugtis kiekviena diena. Mačiau tokių gražių pavyzdžių, kai labai sunkus ligonis atrodo taip, jog niekada nepatikėsi, kad jis serga - liga neatsispindi nei jo nuotakoje, nei bendravime su aplinkiniais. 

Vyrauja nuostata, kad onkologinių ligonių skyriuose tvyro niūri atmosfera. Tai mitas. Kartu su kitais netgi būna lengviau, nes čia vieni kitus pastiprina, pagaliau gali būti visiškai atviras, nereikia apsimetinėti", - pasakojo Asta. 

Anot jos, visada baisus tik pirmas smūgis, o po to gyvenimas vis tiek tęsiasi, kiek to laiko bebūtų likę. 

Informaciją parengė Inga Saukienė, delfi.lt

 

 

Rašyti komentarą


Security code  

Komentara  

#6 Jonas 2011-06-21
Aš su inksto vėžiu bendravau per REIKI ir kt.www.reiki.teisingas gyvenimas.lt Nereikia bijoti,nes viskas mūsų rankose....kaip norėsime,taip ir bus,tik reiks truputį pasistengti.:)SĖKMĖS
Quote
#5 A. 2011-05-11
Asta, ačiū Jums už pasidalijimą ir suteiktą viltį. Kadangi šiuo metu mano artimas žmogus kovoja su šios ligos viena po kitos atmainų, gal galite dar patarti, kaip Jums pavyko prieiti prie tokių drąsių gydytojų? Nes žinau, kad kartais jie ir dėl pacieėnto linkę pasiduoti...
Quote
#4 Ilona 2011-04-13
Asta, Jūsų istorija man kaip balzamas kenčiančiai širdžiai. Pasisėmiau labai daug optimizmo. Ramybės Jums, džiaugsmo kiekvieną sekundę ir didelės meilės Gyvenimui.
Quote
#3 Dana 2011-01-16
ASTUTE,JUS TIKRA KOVOTOJA ! Galima tik dziaugtis ir didziuotis,kad yra tokiu stipriu moteru. Sveikatos jums tolesniame jusu gyvenime!!!
Quote
#2 Jonas 2011-01-02
Šaunuolė Asta! Tikėjimas įveikti ligą, psichologiškai susitaikyti su liga ir nusistatymas išnaudoti visus įmanomus gydymo variantus tai ir yra tas variklis,kuris suteikia šansą ilgiau gyventi kokybiška,pilnavertį gyvenimą. Sėkmės Jums.
Quote
#1 Edikas 2010-11-11
Labai jaudinanti istorija. Šaunuolė Asta, kad nepasiduoda, kovoja. Ji labai stipri moteris ir ji jau dabar laimėjo. Aš labai gerai suprantu ir žinau ką Astai teko iškentėti, kokius psichologinius ir fizinius krūvius atlaikyti, nes esu tai praėjęs. Niekada nepraraskit tikėjimo savo jėgomis, juk esate tiek užgrūdinta, kad manau nelabai kas gali dar išgązdinti...
Quote
2020 m. vasario 21 d., Penktadienis