Rimas Girskis: po diagnozės į gyvenimą ėmiau žiūrėti kitaip...

2010 m. gruodžio 30 d. užgeso Rimo Girskio gyvybė. Jis buvo vienas iš Įveikligą.lt iniciatorių, pataręs negailėti gero žodžio vėžiu sergantiems žmonėms. Žymus Lietuvos krepšininkas ir treneris Rimas Girskis 2008 metais stojo į kovą su stemplės vėžiu.

Pastaruoju metu 61-erių specialistą kankino sunki liga. Dėl užsitęsusio balso stygų uždegimo gruodžio 14 dieną treneris buvo priverstas pasitraukti iš Kėdainių „Nevėžio“, nors komanda demonstravo gerus rezultatus.

Paskutiniame interviu, kurį R. Girskis skyrė Įveikligą.lt skaitytojams, sergančiuosius vėžiu ragino kovoti ir neužsisklęsti savyje. Nepaisant nesėkmių ir netikėtumų, nebijoti ieškoti gydymo būdų ir dalintis patirtimi su tokioje pat likimo kryžkelėje atsidūrusiais žmonėmis.

Rimo Girskio interviu 2009 m. sausis, Vilnius

Domėtis viskuo – galimybė pasisemti žinių ir stiprybės

Jeigu dabar kas paklaustų, kas man padėjo pasveikti, atsakyčiau – visas kompleksas atliktų gydymų.

Vienas maskvietis gydytojas mane gydė netradiciškai – jis sugeba nukreipti organizmą norima linkme. Organizmas nukreipiamas kovai prieš virusus ar vėžį, siekiama sustiprinti imuninę sistemą. Aš jį dažnai lankydavau Maskvoje ir jis atskrisdavo pas mane į Mariupolį. Mano klubo prezidentas taip pat profilaktiškai su juo pasikonsultuodavo. Aš juo tikėjau ir iki šiol tikiu. Manau, kad jo indėlis į mano kovą su vėžiu buvo labai didelis. Jo įtaiga, sprendimai man buvo priimtini ir aš juo pasitikėjau. 

Aš negaliu pasakyti nuo ko susirgau ir kas padėjo pasveikti. Ar tokia Dievo valia, ar chemoterapijos poveikis, ar spindulinis gydymas, ar mano begalinio noro pasveikti galia. Negaliu nieko išskirti. Negalima nei patvirtinti, nei paneigti, to, ko tiksliai nežinome.

Tuo metu, kai gulėjau ligoninėje, mano žmona Genovaitė ir dukros stengėsi surasti kuo daugiau informacijos apie gydymo galimybes, atspausdino man žymių žmonių išgijimo istorijas. Aišku, buvo dienų, kada nieko nesinorėjo skaityti, tačiau vėliau atsirado noras sužinoti kuo daugiau. Šiuo metu gausu informacijos apie įvairius netradicinės medicinos centrus, o žmogus turi pats pasirinkti, kas, jo manymu, yra geriausia ir jam tiks labiausiai. Gydytojai nelinkę pritarti tokiems ieškojimams, tačiau aš manau, kad viskas turi prasmę. Ligoninėje aš jiems sakydavau, kad visi esame skirtingi ir gydymas turėtų būti individualus.

Šiuo metu profilaktiškai geriu medikų ir profesoriaus žolininko Ruolės patartas kiniško grybo tabletes. Jų savybė tokia, kad jos suranda vėžines ląsteles ir jas sunaikina.

Dar galiu pasakyti, kad Tėvynėje sveikti lengviau, manau, kad ir tai turėjo nemažai įtakos. Gydytojai čia labai geri, ir sava aplinka, patys žinot, namie pasveikti lengviau... Jau galiu garsiai pasakyti, kad po šio sezono, galvoju apie grįžimą į Lietuvą visam laikui.

Panikuoti griežtai draudžiama

Norėčiau patarti sergantiesiems – nepanikuokite, priimkite tai kaip likimo posūkį. Medikai onkologai dabar yra pakankamai stiprūs padėti. Yra daug galimybių gydytis ir ligonis turi pasirinkti. Reikia tik protingai žiūrėti į ligą, protingai pasirinkti gydymo būdą, ieškoti pagalbos, ne tik medikų tarpe, bet ir artimųjų ar draugų rate. Panikuoti – griežtai draudžiama. Ir mane buvo užplūdusios blogos mintys, bet tik porą kartų ir labai trumpam. Pabandom iš naujo, nepasiduokim! Aš mačiau žmonių krizėje ir pasinėrusių į depresiją, bet ir jie atsitiesė. Tikėjimas, kad galima šią ligą įveikti, gali labai daug. Jeigu Girskis pasveiko, jeigu Mertinas pasveiko, jeigu Armstrongas pasveiko, pasveiksiu ir aš.

Liga nesirenka. Dievas duoda ligą, Dievas ją ir pasiima. Reikia labai norėti pasveikti.

Susikurti tikslą – dar vienas žingsnis pirmyn

Namą pastačiau, medį pasodinau, yra šeima, žmona, vaikai ir anūkai. Turi būti dar vienas tikslas. Noras dirbti man labai padėjo. Aš sau kėliau užduotį. Man reikėjo kažko. Dviratininko Armstrongo pavyzdys mane užkrėtė – jeigu jis sugebėjo sugrįžti ir septynis kartus laimėti „Tour de France“ lenktynes, tai kodėl aš negaliu? Aš noriu sau įrodyti, kad aš galiu ir dėl to aš esu labai laimingas. Laimingas, kad galiu valgyti, nes pernai per Kalėdas nieko į burną paimti negalėjau. Aš labai norėjau grįžti į darbą – ir grįžau. Esu nuoširdžiai dėkingas klubui už paramą sunkios ligos metu. Džiaugiuosi, kad Dievas man grąžino sveikatą ir vėl galiu dirbti mėgstamiausią trenerio darbą. Esu daug dirbęs Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje ir nei vienas neliko man abejingas. Aš supratau, kad krepšinyje dirbau ne veltui – įsigijau daug draugų.

Liga pakeičia gyvenimą

Aš valgau ir elgiuosi taip, kaip gyvenau iki ligos, bet požiūris į gyvenimą labai pasikeitė. Gyvenimą matau kitaip. Kiekvienas pabuvimas su šeima ar draugais man yra įsimintinas ir brangus.

Liga padaro gyvenimą nepatogų, nepatogus tampa ir bendravimas, bet liga priverčia matyti pasaulį kitaip. Tą gali suprasti, tik tas, kuris šį išbandymą praėjo.

Svarbiausia neužsidaryti savyje, reikia turėti tokį žmogų šalia, kaip mano žmona Genovaitė, gero žodžio ir patarimų negailėjusį Dalių Mertiną. Jeigu manęs kas nors paprašytų patarimo, nei vienam neatsakyčiau. Manau čia mano pareiga.

Tiesa, šiandien ligoniu savęs vadinti neleidžiu niekam. Aš net ligoninėje niekam neleidžiu savęs vadinti ligoniu. Aš juk sveikas žmogus!

Kasmetinė sveikatos patikra nepadėjo aptikti vėžio

Svarbiausias klausimas, kurį keliu ir šiandien, kaip laiku padėti išvengti įvairių susirgimų. Kiekvienais metais tikrinausi sveikatą. Dariau tai daug metų iš eilės, nes dirbant užsienyje, tai privaloma. Tačiau net ir atliekant įvairiausius tyrimus, nebuvau įspėtas, kad aš galiu sirgti vėžiu. Tokios informacijos aš ir pasigedau. Jei būčiau žinojęs, kad yra specialūs tyrimai vėžiui nustatyti, būčiau nedvejojęs ir juos atlikęs. Gal man būtų pavykę anksčiau nustatyti ligą? Kai sužinojau, kad man vėžys, jis jau buvo pakankamai toli pažengęs - trečia stadija. Amerikoje ir Japonijoje gydytojai giriasi, kad jų šalyse vėžys aptinkamas pakankamai ankstyvoje stadijoje. Teko girdėti, kad Japonijoje, kiekvienas darbuotojas privalo pasitikrinti sveikatą du kartus per metus, privaloma tikrintis ir nuo vėžio. Jeigu to nepadaro, jis yra atleidžiamas iš darbo. Tai neblogas dalykas, nes jie vėžį išsiaiškina anksčiau. Mums tai irgi nepakenktų.

R. Girskis 1968-1983 metais žaidė „Statybos“ komandoje, 6 kartus tapo Lietuvos čempionu, 4 kartus laimėjo Lietuvos taurę. 1970-1982 metais buvo Lietuvos rinktinės narys, 1976 metais TSRS rinktinės narys, 1979 metais su „Statyba“ iškovojo TSRS čempionato bronzos medalius.

Vėliau R. Girskis treniravo Sirijos, Slovakijos rinktines, 1988-1990 metais buvo „Statybos“ vyr. treneris, 1997-1999 Klaipėdos „Neptūno“ komandos (LKL) vyriausiasis treneris, 2000-2001 Junanio „Jun An“ komandos vyriausiasis treneris (Kinija), 2001-2002 Mineralinių Vandenų „Lokomotiv“ komandos vyriausiasis treneris (Rusija), 2003 Saratovo „Avtododr“ vyr. treneris, vėliau dirbo komandoje „Azovmaš“, paskui grįžo į Lietuvą, kur dirbo „Nevėžio“ komandoje.

1996-2001 metais R. Girskis buvo Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerio asistentas ir džiaugėsi Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medaliu.

Alfredo Pliadžio nuotrauka
www.pliadisfoto.lt

Informaciją parengė Dalia Vencevičienė

Rašyti komentarą