Evelina Slokvenkaitė šypsosi, kai kas nors pavadina ją stebuklu. Kai jai buvo treji, Kauno medikai neslėpė – jie nebegali padėti vėžiu sergančiai mergaitei. Vilties, kad liks gyva, buvo mažai, bet tūkstančiai Lietuvos gyventojų tais 1993-iaisiais aukojo pinigus pirmajame šalyje labdaros telemaratone, kad kaunietė galėtų išvykti gydytis į JAV.
„Žmonės man dovanojo gyvenimą“, - ištarė Evelina, savo namuose Vašingtono priemiestyje neseniai atšventusi dvidešimtąjį gimtadienį.
Septynerius metus E. Slokvenkaitės namai buvo 411-oji Vašingtono vaikų ligoninės palata. Slaugytojos buvo jos šeima. Ligoninėje lietuvė buvo savotiška įžymybė, nes retai vaikai gydomi taip ilgai. Retenybė, kad inkstų ir kepenų vėžys taip atkakliai nesitraukia, o mažasis ligonis turi jėgų tiek metų grumtis su liga.
„Per tuos metus ne kartą girdėjau prognozę – Evelina mirs“, - prisiminė Viktoras Slokvenka, visą laiką budėjęs šalia dukters. 46 metų kaunietis dabar jau ramiai gali pasakoti apie tai, ką jam teko patirti. Jo klausosi jau suaugusi duktė, kuriai netrūksta energijos, juo labiau - noro gyventi. Saulėje blizga ilgi šviesūs Evelinos plaukai, švyti žydros akys, nors kažkada buvo baiminamasi, kad po septyniolikos chemoterapijos kursų, spindulinės terapijos ir gausybės vaistų mergaitė gali apakti, o plaukai – niekada nebeataugti. Dabar iš bendraamžių E. Slokvenkaitė išsiskiria tik kiek mažesniu ūgiu – jis siekia 152 centimetrus.
„Neatrodo, kad taip ilgai būčiau sirgusi vėžiu. Esu visiškai normali. Kiti gali pamanyti, kad viską išsigalvoju“, - šyptelėjo E. Slokvenkaitė. Savo kovos su liga mergina nelaiko ypatinga. Bet žinomas JAV onkologas Gregory Reamanas, kuris nuo pirmųjų dienų Vašingtone globojo lietuvę, mano kitaip.
„Jos istorija – ypatinga. Retas lieka gyvas, kai liga būna taip pažengusi. Kai Evelina atvyko į Vašingtoną, patys netikėjome, kad galėsime ją išgydyti“, - prisipažino G. Reamanas, vadovaujantis vaikų piktybines ligas tyrinėjančiai organizacijai „Children's Oncology Group“.
Nedideliame bute JAV sostinės priemiestyje Silver Springe, kur gyvena su dukterimi ir jaunesniu už ją sūnumi, V.Slokvenka saugo visas sąskaitas ir ataskaitas, kad niekam nekiltų abejonių, kam buvo panaudoti dukteriai paaukoti pinigai. Stalčiuje - krūva rentgeno nuotraukų, atspindinčių visą ligos istoriją.
„Pažiūrėkite, kokius pirštus auglys buvo suleidęs“, - sako buvęs kaunietis, rodydamas vieną nuotrauką, kurioje matyti vaiko kūne įsitaisęs piktybinis darinys. E. Slokvenkaitei buvo pusantrų metų, kai dešiniajame inkste buvo aptiktas darinys – Wilmso navikas. Jis greitai didėjo, todėl netrukus Kauno medicinos universiteto klinikose buvo atlikta operacija, inkstas su augliu pašalintas. Atsirado viltis, kad mergaitė pasveiks, nes kitame inkste toks pats navikas išsivysto retai. Bet po metų paaiškėjo, kad vėžys išplito į kepenis.
Lietuva buvo neseniai paskelbusi nepriklausomybę, o šalies ligoninėse trūko modernių gydymo priemonių.
Medikų viltys išgelbėti E. Slokvenkaitę blėso. Tikėjimo neprarado tik jos tėvas. „Kai sumaniau surengti labdaros koncertą ir paprašiau Lietuvos televizijos jį transliuoti, į mane pažiūrėjo tarsi į beprotį", - prisiminė V. Slokvenka, pats kadaise muzikavęs. Koncertuoti Kauno Dainų slėnyje sutiko grupė „Rondo“, dainininkės Arina, Eurika Masytė, Veronika Povilionienė, kiti atlikėjai. Televizija galų gale ryžosi surengti telemaratoną, kurio metu žmonės galėtų aukoti sergančiai mergaitei.
„Tuomet dar nebuvo litų – buvo talonai. Žmonės jų paaukojo tokią sumą, kuri prilygo maždaug 5 tūkstančiams JAV dolerių“, - pasakojo V. Slokvenka. Lėšų skyrė ir krepšininkai Šarūnas Marčiulionis bei Arvydas Sabonis, keletas anoniminių turtuolių. To užteko, kad šeima galėtų skristi į Vašingtoną ir pradėti dukters gydymą. „Evelina – mūsų visų vaikas“, - dėkodama geraširdžiams tuo metu skelbė Lietuvos spauda.
Pati E. Slokvenkaitė mažai ką prisimena iš ilgo ir skausmingo laikotarpio, praleisto Vašingtono ligoninėje. „Aš buvau maža. Man nuolat leido morfijų“, - atsiduso mergina.
„Jos auglys nenorėjo reaguoti į chemoterapiją. Turėjome taikyti eksperimentinius gydymo metodus“, - pasakojo gydytojas G. Reamanas.
E. Slokvenkaitė tapo bandomuoju triušiu. Garantijų, kad mergaitė pasveiks, niekas nesuteikė, bet kito kelio nebuvo, tad tėvas ryžosi leisti atlikti su dukterimi klinikinius tyrimus. Tuo metu specialus preparatas, dabar plačiai naudojamas gydant Wilmso navikus ir kitokias vėžio rūšis, buvo naujovė. Tačiau dėl šių vaistų nustojo funkcionuoti ne tik E. Slokvenkaitės skrandis, bet ir kiti organai. Nuolat vyko kova su mirtimi.
„Per penkerius metus Evelina penkis kartus buvo arti mirties. Patyrėme daug skausmo, bet mus palaikė tikėjimas. Iki tol netikėjau Dievą. Ėmiau melstis, ir kažkas maldas išgirdo“, - pasakojo daug laiko prie dukters lovos praleidęs tėvas. Vyrui teko nuolat ieškoti pinigų dukters gydymui, tad uždarbiavo ir statybose, ir pjaudamas žolę. „Antrą kartą viso to neištverčiau. Evelina buvo mano kūno dalis“, - prisipažino V.Slokvenka, patyręs du insultus.
Tačiau operuoti E. Slokvenkaitę vienas onkologas ryžosi tik po ilgų tėvo maldų ir gavęs jo pasirašytą dokumentą, esą mirties atveju neturės priekaištų medikams. „Paprašiau, kad suteiktų vaikui galimybę - arba gyventi, arba mirti“, - pasakojo kaunietis. Jam buvo pasakyta, kad, nuo operacijos pradžios praėjus keturiasdešimčiai minučių, duktė gali mirti.
Žinių iš operacinės V. Slokvenka nesulaukė septynias valandas ir keturiasdešimt minučių. Tiek laiko buvo praėję nuo operacijos pradžios, kai pasirodė gydytojas ir šypsodamasis ištarė: „Ji yra Dievo vaikas. Mano praktikoje to dar nėra buvę“.
„Kad ir kaip baisiai auglys atrodė rentgeno nuotraukose, jį pašalino lengvai. Rado metastazių žarnyne ir raumenyse. Ir jas pašalino. Kepenys buvo pažeistos minimaliai. Ar tai – ne stebuklas?“ - klausė V.Slokvenka. Klinikiniuose tyrimuose kartu su E. Slokvenkaite dalyvavo šeši vaikai, sergantys vėžiu. Vienintelė šiandien gyva – tik lietuvė. Dėl to ji net išgyvena.
„Kartais svarstau: kodėl aš, kodėl ne jie? - prisipažino E.Slokvenkaitė, kurią medikai iš savo rankų paleido 2000-aisiais. - Vienai mano draugei, sirgusiai ta pačia liga, buvo labai pagerėję, bet staiga ji mirė. Paskutinė mano draugė iš ligoninės mirė prieš dvejus metus.
Skaudu, kad likau gyva tik aš viena. Bet būtent dėl to turiu būti labai stipri. Dabar kiekvieną dieną gyvenu taip, lyg ji būtų paskutinė“.
Užsispyrimas padėjo buvusiai kaunietei kartu su bendraamžiais JAV baigti vidurinę mokyklą, nors ją pradėjo lankyti vėliau nei visi. Dabar ji dirba vadybininke picerijoje, taip pat vertėja iš ispanų į anglų kalbą ir neskaičiuoja darbo valandų, kad tik galėtų pasiekti kitą savo tikslą - studijuoti mediciną. Sumokėti už brangius mokslus vienišas tėvas, dirbantis televizijos operatoriumi, negali, bet tai nestabdo E. Slokvenkaitės planų siekti vaikų gydytojos karjeros. Studijuoti Evelina ketina pradėti jau šį rudenį.
„Man tiek žmonių padėjo, kai buvau vaikas. Ir aš noriu padėti kitiems. Labai myliu vaikus“, - sakė mergina. Šalia sėdėjo jos širdies draugas Jorge. Jis ne pirmą kartą klausėsi mylimosios pasakojimo. „Jei ji tiek iškentėjo, gali ištverti bet ką“, - įsitikinęs vaikinas, su tėvais emigravęs į JAV iš Salvadoro.
Dešimt metų be ligos paūmėjimų gyvenanti E. Slokvenkaitė negalvoja apie tai, kad vėžys galėtų sugrįžti. Tiek patyrusi ji išmoko puoselėti tik geras mintis ir norėtų, kad jos istorija įkvėptų visus, netekusius vilties. „Jei vaikas suserga vėžiu, labai svarbu negalvoti, kad tai - jau galas. Iš tiesų tai gali būti tik pradžia“, - sakė mergina, nors ir su akcentu, bet vis dar kalbanti lietuviškai. Prieš keletą metų ji buvo grįžusi į Lietuvą – pirmąkart nuo tada, kai išvyko į JAV. Kryžių kalne ji paliko tris kryželius už artimiausius žmones ir pagalvojo apie sergančius vaikus, kurie, kitaip nei ji, gali nesulaukti galimybės išbandyti naujausių medicinos laimėjimų ir mirti vos pradėję gyventi.
„Norėčiau, kad visi Lietuvoje turėtų galimybę kabintis į gyvenimą“, - sakė E. Slokvenkaitė, kurios vardu Lietuvoje buvo įkurtas labdaros fondas „Tėveli, aš nenoriu mirti“. Dabar mergina kartu su tėvu bando inicijuoti projektą, pagal kurį vėžiu sergantys Lietuvos vaikai galėtų vykti gydytis į JAV. Tam reikėtų įkurti fondą, kuris dirbtų kartu su Jungtinių Valstijų fondu „National Children's Cancer Foundation“. Šis fondas remia vėžiu sergančių vaikų gydymą.
Bendradarbiauti su Lietuvos medikais jau sutiko moderniausius onkologinių ligų tyrimus atliekanti organizacija „Children's Oncology Group“, kuriai vadovauja buvęs E.Slokvenkaitės gydytojas G. Reamanas. Kasmet per apžiūrą gydytojas susitinka su Evelina – jis džiaugiasi matydamas merginą linksmą ir sveiką. „Ar tu jautiesi esąs stebuklas?“ - šią vasarą žiūrėdamas į buvusią pacientę mirktelėjo G. Reamanas.
„Kartais, - pečiais trūktelėjo Evelina. - O kartais jaučiuosi kaip paprastas žmogus“.
Gydytojas nusišypsojo: „Todėl ir esi stebuklas“.
Wilmso navikas yra piktybinis inkstų auglys. Jis dažniausiai nustatomas vaikams iki 5 metų. Dažniausiai tėvai ar pats vaikas užčiuopia guzą pilvo srityje. Ligos pradžioje vaikai dažnai nejunta jokių skausmų, kartais gali skaudėti pilvą, šlapime atsirasti kraujo, išsivystyti mažakraujystė ar šlapimo takų infekcija. Wilmso auglys šalinamas atliekant operaciją, taikant chemoterapiją, kartais skiriamas ir spindulinis gydymas. Taikant šiuolaikinį gydymą, pasveiksta 85-90 proc. sergančių vaikų.
Autorė: Rita STANKEVIČIŪTĖ, „Lietuvos rytas“
http://www.lrytas.lt/-12841485221283656068-apie-nugal%C4%97t%C4%85-v%C4%97%C5%BE%C4%AF-jav-lietuvei-primena-tik-nedidelis-%C5%ABgis.htm