„Šį vasarį sukako 11 metų, kai man buvo diagnozuotas krūties vėžys. Šiandien galiu pasakyti tik tiek, kad esu dėkinga šeimai, Dievui ir geriems gydytojams, kurie padėjo man pasveikti“, - įveikligą.lt rašo moteris, norėdama pasidalinti savo išgyvenimais kartu su tokio pat likimo moterimis, kurioms teko ar dar teks išgirsti diagnozę - vėžys.
Pasak laiško autorės, ji užaugino tris vaikus ir dabar mato, kaip auga jos anūkai. Moterims susirgusioms šia liga, ji pataria nepasiduoti, ieškoti įvairių gydymo galimybių, pasitarti su šią ligą išgyvenusioms moterimis ir pasitikėti gydytojais.
Atsiųskite mums savo istoriją ir pasidalinkite savo patirtimi!
Laiškus siųskite mums adresu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Gydytojas atsiprašė
Kai man suėjo 41 metai, iš abiejų krūtų pasirodė kraujas. Jaučiau, kad kažkas negerai ir nuvažiavau į onkologinį institutą. Gydytojas apžiūrėjo ir pasakė, kad nieko nėra. Dabar galvoju, kad tiesiog atvažiavau ne laiku - gydytojas kažkur skubėjo ir neįsigilino į mano bėdą. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, likimas mus vėl suves ir gydytojas atsiprašys už aplaidumą.
Praėjo dveji metai nuo vizito pas gydytoją ir man, tarsi pats likimas siuntė signalus, kad atkreipčiau dėmesį į savo krūtis: pavasarį dirbau darže, netyčia užsigavau krūtį kauptuko kotu, po kelių dienų prieš veidrodį pasižiūrėjusi į krūtis, pamačiau mažą taškelį (degtuko galvutės dydžio). Kiekvieną dieną taškelis vis didėjo.
Po kurio laiko, tvarkydama kambarius, vėl užsigavau. Rudenį pastebėjau tamsiai mėlyną dėmelę, kuri buvo jau nykščio nago dydžio. Nuvažiavau pasitikrinti pas privatų gydytoją, kadangi su onkologinio instituto gydytojais, kaip minėjau, jau buvau susidūrusi anksčiau. Privatus gydytojas nusiuntė į onkologinį institutą atlikti echoskopiją. Po šių tyrimų man buvo pasiūlyta gultis į ligoninę. Atsisakiusi ir pasakiau: „Gal dar pabandysiu gydytis žolėmis ir arbatomis". Tokiomis akimirkomis, man sunku, kad negaliu sau padėti. Tikriausiai, mano toks charakteris... Gydytojas nesupyko, bet pasakė: „Čia jūsų apsisprendimas". Atsisveikinant nusijuokė ir pasakė: „Jums ir išaugs žolė".
Žiniuonės vaistai nepadėjo
Beieškodama informacijos, sužinojau apie vieną moterį, gyvenančią Vilniuje, Žvėryno rajone. Moteris buvo žolininkė, kuri „varė“ iš manęs „velnius“, naikino „prakeiksmus“ ir liepė gerti jos paruoštą arbatą. Šią arbatą gėriau tris mėnesius, bet nė kiek nepasijutau geriau. Darėsi vis blogiau, atrodė, kad tuoj "atims" kojas ir rankas, tuoj negalėsiu visai pajudėti. Siaubingai kilo kraujo spaudimas. Vieną naktį negalėjau kentėti, buvo labai negera. Dar kaimynų namas liepsnose skendo, aplinkui zujo gaisrininkai... Kažkokia sumaištis ir aplinkui, ir manyje...
Tą naktį vyras nuvežė mane į vieną Vilniaus privačią kliniką. Čia gydytoja mane labai maloniai priėmė, davė raminamųjų ir vaistų nuo spaudimo. Klinikoje išbuvau apie dvi valandas. Per tą laiką gydytoja man papasakojo kelias istorijas apie moteris, kurioms buvo išoperuoti krūties augliai. Jos gyvos iki šiol, jau apie penkiolika metų. Ši gydytoja taip pat patarė nedelsti ir kreiptis tik į onkologinį institutą, kuriame dirba geriausi šios srities specialistai. Ilgai nelaukusi, atvykau pas krūtų specialistą. Padarė tyrimus ir iš karto nustatė diagnozę - krūties vėžys. Pasirodė ir tas pats gydytojas, pas kurį buvau atvykusi prieš kelelius metus ir kuris man nieko „nerado“. Jis atsiprašė ir apgailestavo, kad tada man nepasiūlė jokių išsamesnių tyrimų ir gydymo.
Vėžys rimta liga
Išgirdusi diagnozę vėžys, labai neišsigandau, nes ir be tyrimų buvo aišku, kad tai - rimtas susirgimas.
Atsiguliau į ligoninę – į chemoterapinį skyrių. Buvo paskirtos penkios „dozės chemijos“. Pagulėjus tris dienas, išleido savaitgaliui namo. Po išeiginių aš nebenorėjau grįžti į ligoninę. Buvo taip bloga, jog maniau geriau mirti. Paskambinau palatos gydytojai ir pasakiau, kad į ligoninę daugiau negrįšiu, nes labai bloga. Bet gydytoja iš visos širdies įrodinėjo, kad grįžti reikia. Nuvažiavau, bet likusių dviejų chemijos dozių atsisakiau. Tada mane gydytoja palydėjo į chirurginį skyrių. Čia susitarėm dėl operacijos datos. Paskirtą dieną aš nuvažiavau. Išoperavo. Tai buvo I-II stadijos vėžys. Po operacijos buvo vėl siūloma chemoterapija. Šio gydymo būdo atsisakiau. Tada gydytojai pasiūlė „švitintis“. Sutikau. „Švitino“ 28 dienas. Po „švitinimo“ dar paskyrė „mažąją chemoterapiją“ (tai tabletės „Tamoxifen“, kurias turėjau gerti dvejus metus).
Papildomai dar gydžiausi ir kitais metodais, kuriuos man patarė kiti. Aš stipriai tikėjau, kad man padės. Gėriau raudonosios musmirės užpilą, aviacinį žibalą, ugniažolės ir medetkų arbatas. Pusę metų gėriau daigintų kviečių (želmenų) sultis. Taip gydžiausi ir dirbau. Visą laiką buvau tarp žmonių ir jaučiausi sveika.
Esu dėkinga Dievui ir gydytojams už šį 11 metų laikotarpį, nes visi mano vaikai suspėjo pabaigti mokyklas ir universitetus. Spėjau sulaukti ir pamatyti, kaip auga anūkėliai. Šiandien, padariusi visas išvadas ir galėdama pažvelgti į viską naujai, noriu visoms moterims, kurios susirgo, pasakyti - nedvejokite nė viena, jūs galite pasveikti. Tik turėkite valios, užsispyrimo, tikėkite tuo. Ir nepamirškite, kad bent pradžioje reikia gydytis ne pas „bobutes“, o mums skirtoje ligoninėje, kurioje dirba geri specialistai. O vėliau vadovaukitės savo intuicija bei pasistiprinkite sveikatą ir kitais, netradiciniais būdais.
Virginija, 54 m.
Jei norite mums atsiųsti savo istoriją, rašykite mums: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.